priklybė

×priklýbė sf. (1), priklỹbė (2) 1. įkyrumas, bjaurumas: Ir priklýbė gi to žmogaus: kur buvęs, kur nebuvęs, vis čia ir čia! Sb. Priklýbė yr amžina vyti [siūlus] Ms. 2. scom. kas įkyrus, bjaurus: Tai tas vilkas ir į medį trina pasturgalį, ir teip visaip krapštinėja, ar neiškris ta priklybė – niekaip neiškrato! BsPII142. Dar aš su tokiu priklybè šnekėčiau!.. Skr.